Jaunųjų kūryba

Informacija atnaujinta 2016-01-17

 

Martyna Juozapaitytė

IVg klasė

 

Norėčiau sužinoti,

Ką reiškia apglėbti pasaulį

Taip stipriai, kad trūktų oro.

O pakėlus akis į dangų išvysti beribio dangaus mėlynumą.

Ir naktį – tokią keistai audringą-

Tūkstančio žvaigždžių apsuptyje

Sproginės lyg fejerverkai

Naktiniai mūsų susitikusių pirštų bučiniai.

 

O tie svaiginantys

Vėjo gūsiai,

Atnešę laimę mano kieman,

Privertę pamatyt,

Ko man reikia,

Ir suprasti,

Kad jau viską turiu.

 

Taip smagu man pakilti,

Skrost padanges virš jūros žydros.

Bent dieną gyvent taip, kaip noriu,

Taip, kaip leidžia mano sapnai.

Neišmokau šiai dienai mylėti,

Nes toks sapnas neturi vertės…

 

Pasiilgau gaiva kvepiančios

Ryto aušros

Ir šerkšnu aptrauktų blakstienų…

Tada turėjom daugiau nei dangus,

Nes gyvenom savo mintim…

 

Mačiau numintą seną žolę,

Pasaulį didelėm akim.

Mačiau, kaip kritęs vėlei stojas,

Kaip bunda tyliai vėl naktis.

O tavo akys šiandien lydi

Šešėlį, bėgantį tolyn.

 

Priversk mane sustoti laike,

Atsiriboti nuo pasaulio spalvų,

Išmokyk skaityti sielos žodžius,

Panardink į bedugnę minčių.

Gal tada sugebėsiu išgirst nesakytus žodžius,

Pamatyti tavo akių pasaulį…

 

Kodėl būtent dabar,

Po tūkstančio dienų,

Sugrįžai pasakyt,

Kad tau tai –

Tik žaidimas,

Loterija išlošt  mane…

Keista, juk grįžom ten,

Kur mūsų nebereikia…

Ta nepažįstama maža mergaitė

Be saiko šoko lietuje,

Nejautė ledinių

Rudens lietaus bučinių –

Jos laimė šildė net mane.

Ji pranoko visas žvaigždes –

Buvo arčiausiai saulės.

 

Sutaupyk man sekundę –

Pažadėsiu tau amžinybę.

Sutaupyk man minutę-

Visiems sakysiu,

Kad gavau per daug…

 

Tavo pirštai šoko

Valsą ant mano kūno,

Lūpos mano ryškaus lūpdažio –

Naktinės nuodėmės pėdsakas.

Šiandien viskas tik dulkės,

Šukėmis dužus atmintis.

Bėgau paskui savo gyvenimą –

Jis tramdė mano sielą,

O ji – laukinės prigimties,

Nevaržoma, nepažabota.

Bijau ją stabdyti –

Galių nežinau…

 

Aš – girių paukštė

Naktiniame danguje,

Tu – šiaurinė žvaigždė –

Šiąnakt nepažinau iš kitų…

Ryški spalva

Ne šildė, šaldė,

O reikėjo tik

Menkos kibirkšties.

 

Žadini mane šiltais pirštų galiukais

Vedžiodamas figūras.

Taip, esu įsimylėjusi,

Bandau kuo ilgiau nepabust,

Kad išgirsčiau prisilietimų istoriją

Apie tai, kas trunka amžinybę…

 

Bandžiau save įtikint,

Jog tai-tik banalus žavesys.

Tačiau, kai matau tavo akis

Ir girdžiu tavo juoką,

Suprantu, kad

Nenoriu nieko daugiau,

Tik mūsų pokalbių apie nieką,

Kurie galbūt vėliau taps viskuo.

Ir nebus tada tavęs ir manęs-

Liksim tik mes…

 

Tu davei man saugot liepsną,

Nors žinojai, kad bijau ugnies…

Kartu gavau galimybę gyventi –

Pasinaudosiu duodama viltim.

O kas gi blogo gali man nutikti,

Jei viskas sudegė ugny…

 

Aš slėpiausi nuo pasaulio,

Svaiginantis kvepalų aromatas

Sujaukė giliausias mano mintis.

Tu galėjai man atiduoti viską

Mainais už vieną vienintelę frazę,

Kuri turėjo pasiekti mano lūpas

Ir būti išgirsta visų.

 

Mūsų prigimtis –

Saugoti laiką.

Priežastis –

Neturi teisės čia  pasilikti.

Pasislėpsiu aušroj rytmetinėj,

Kad galėčiau viską keist iš pradžių,

Be tų bereikšmių, mažų klaidų.

 

Tos nesibaigiančios abejonės

Viskuo, kas buvo mano…

Aš liksiu tik prisiminimas

Ir nežinia, ar tavo mintyse,

Ar paskutiniame albumo lape…

 

Tai buvo gražiausia pieva,

Neturinti jokių ribų.

Svajojau ten sušokti valsą

Tik vienai man žinomu ritmu.

Tik kiekvieną švintantį rytą

Privertė mane suprast –

Tai susikurtas vaizdas

Be vilties išsipildyti…

 

Neieškau prasmės ten,

Kur melo žabangos.

Mano mintys lanko

Tuštybės laukus.

Svajones parduočiau Mefistofeliui,

Jei tik žinočiau,

Kur ieškoti tiesos.

 

Samanta Braukylaitė,

 

Žiema

Lapkritis lapais pabiręs
Lyg sužeistas miško žveris.
Žiemai įteikęs karūną
Dingo tenai, kur naktis.

Jauna karalienė pabalo
Lyg jūrų putota banga,
Sniegą malūnais tik mala
Savo ledine ranka.

Mama ta, kur šaltį priglaudžia,
Varvekliais vaišina vaikus.
Kai pirkios sukrypusios snaudžia,
Ji grįžta, ji skuba pas mus.

Pašėlę žirgai pakinkyti,
Kanopos šalna suplizgės…
Per pūgą draugų nematyti,
Nors jie ir prie tavo širdies.

 

***

Kartą kelio vidury
Lyg didžiuliam kambary
Pilką katiną mačiau,
Vienumoj kažką svarsčiau.

Kurgi tu, kur bėgi tu?
Jis man uodega pamojo…
,,Gal reikėjo eit kartu?”
Katinas nusišypsojo.

Aš tą vakarą mąsčiau –
Kas per padarėlis keistas?
Ir lyg rūkuose mačiau –
Tai manos vaikystės vaizdas.

Tai paika tada buvau,
Toks nerūpestingas vaikas…
Tarsi katino žingsniu
Ištipeno šitas laikas….

***

Tavęs nesuprantu

Tavo elgesio aš nesuprasiu,
Nors pati neteisingai elgiuos,
Savo laimę prie vartų pamesiu,
Neieškodama plieno spynos.

Eisiu griūdama, tarsi išgėrus,
Tarsi svaigčiau nuo tavo kerų,
Lyg bedvasė, tačiau prisikėlus
Vėl ištarsiu: tave aš myliu.

Mano ilgesį sutrypė skausmas,
Laimę pavogė tavosios rankos
Ir lyg krintančio sakalo jausmas
Tykšta juodosios nerimo bangos….

Aš po šypsenos kauke tūnosiu –
Pasislėpei tu nuo manęs.
Viską viską aš pragarui duosiu,
Jeigu jis negailės man tavęs.

 

Netyčia

Rusiškos ruletes niekada nežaisčiau,
Jeigu tavo meilė būtų šovinys,
Nes jeigu netyčia ja nenusišaučiau,
Tapčiau savo skausmo, pykčio kalinys.

Kalinio drabužiai vienatve pakvipę –
Man tavęs ilgėtis būtų per sunku.
Mūs jausmai suklupę, kryžkelėj parvirtę
Be tavęs giedotų merdinčiu balsu.

 

Einu

Einu per gyvenimą tyliai –
Mane apkabino tyla.
Manęs tu neikart nenuvylei,
Tik aš vėl nuvyliau tave.

Aš bėgu ir laikas prabėgo
Ir laukiau turbūt per ilgai.
Tą mudviejų laišką ant sniego
Ištrynė nekantrūs vaikai.

Ėjau, tipenau lyg pabaisa,
Tarytum nukaršęs šuva.
Po kojom aižėjo man stiklas,
Širdy gimė meilės malda.

Kai pasiekiau finišą blankų,
Buvai tu kitos jau prizu,
Ant savo nubrozdintų rankų
Rašiau: be tavęs negaliu.

 

 

Supratom

Draugus prisijaukinom ir bendrą tiesa kūrėm,
Nematėm, negirdėjom, savaip kiekvienas būrėm.
Tikėjome gyvenimu ir paikumu saulėtu,
Pamiršdami tikrovę sapne ieškojom vietų.

Atstūmėme draugus, vėl traukėme arčiau –
Keistesnio nei žmogus šioj žemėj neradau.
Ir pyktį, ir gerumą į viena krūvą metam,
Kol kojos ima tikti tik laidotuvių batams.

Tada jau atgailaujam, lyg būtume suklydę –
Mirtis – geriausias vaistas, jei niekas neišgydė…

 

***

`                    Kai šaltas mėnulio žvilgėjimas
Man skruostus lyg aušra bučiuoja,
Pamiršus, kur dingo tikėjimas,
Vien noriu mylėti gražiuoju.
Mes buvom išdidūs abu,
Ieškojom auksinių lėkštelių,
Nors gėrėm aistrą kartu
Iš paprastų vario taurelių.

 

Kražių gimnazijos jaunųjų literatų kūrybos knygelė „Aštuoni“ 2012m.

Kražių gimnazijos mokinių knygelė „Skrydžiui“, 2011


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *